Ungurys – pasaulyje labai vertinama delikatesinė žuvis. Tačiau tuo pat metu tai – sparčiai nykstanti rūšis. Dėl spartaus nykimo ungurys imtas saugoti, daugelyje šalių jo žvejyba yra ribojama ar net uždrausta.
Iki šiol nėra galutinai įminta ungurių veisimo mįslė. Manoma, kad, nepaisant gyvenamosios vietos, neršti unguriai plaukia į Sargaso jūrą, esančią Atlanto vandenyne. Atstumas, kurį jie turi įveikti, yra apie 5000–6000 km.
Neršia unguriai pačioje Sargaso jūros gilumoje, maždaug 600 m. gylyje, todėl šio proceso dar niekam nepavyko užfiksuoti. Įvykdę savo tikslą – nerštą – unguriai žūsta, o jų lervutės keliauja nešamos Golfo srovės ištisus metus. Kai galiausiai po metų jos pasiekia Europos krantus, jau būna virtusios stikliniais unguriukais. Stikliniais jie vadinami dėl mažo peršviečiamo kūnelio.
Prie Europos krantų stikliniai unguriukai prasibrauna į upių vandenis. Įdomu tai, kad dauguma jų grįžta ten, kur gyveno pastarųjų tėvai.
Plaukdami upėmis aukštyn, unguriukai auga ir iš stiklinių tampa geltonaisiais unguriais. Kol pasiekia galutinį kelionės tikslą, jie pergyvena dar ne vieną brandos stadiją. Unguriai bręsta ilgai. Priklausomai nuo lyties, 6–20 m. Ir tik galutinai subrendę unguriai išsiruošia neršti ten, iš kur atkeliavo – į tą pačią Sargaso jūrą, kur po neršto savo gyvenimo ciklą baigia.
Unguriai yra tokie paslaptingi, kad mokslininkai iki šiol nesugeba jų išveisti nelaisvėje. Tiesa, japonai jau atrado japoninių ungurių veisimo formulę. Galbūt, laikui bėgant, ji bus pritaikyta Europos unguriams išsaugoti.
Kadangi ungurių nelaisvėje išveisti kol kas nepavyksta, į uždarus žuvininkystės ūkius atgabenamas mailius, arba stikliniai unguriukai, kurie auginami natūralias primenančiomis sąlygomis, tačiau maitinant kokybišku pašaru ir eliminuojant aplinkos grėsmės faktorių, jie auga greičiau nei įprasta gamtoje. Be to, išauginamas didesnis ungurių kiekis, o tai nykstančiai rūšiai yra laimėjimas.